Su Jumis sveikam gyvenimui Paslaugos internetu Reikia gydytojo?
Registruokitės čia

balandžio21d.
2017-04-21  Europos imunizacijos savaitė

Imunizacijos savaitės tikslas - gerinti visuomenės supratimą apie skiepų svarbą ir reikšmę, užkertant kelią užkrečiamoms ligoms plisti.


Viena pagrindinių užkrečiamų ligų kontrolės priemonių yra šių ligų suvaldymas per vakcinaciją.

Kodėl reikia skiepytis?

Vakcina yra saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų (infekcijų). Taip apsaugomas ne tik kiekvienas žmogus, bet ir sukuriama saugi aplinka visuomenei.

Skiepijimai turi būti vykdomi dėl trijų svarbiausių priežasčių:
1. Kai kurios ligos yra plačiai paplitusios, todėl sprendimas neskiepyti gyventojų reiškia prisiimti šios ligos riziką.
2. Kai kurios infekcijos vis dar cirkuliuoja aplinkoje. Susirgimai šiomis infekcijomis pasitaiko retai. Sumažėjus skiepijimų (imunizacijos) apimtims, galimi šių ligų protrūkiai su gyvybei grėsmingomis komplikacijomis. Pvz., JAV praėjusio amžiaus VIII dešimtmečio pabaigoje ir IX dešimtmečio pradžioje sumažėjus vakcinacijos nuo tymų apimtims, registruota virš 100 tymų sąlygotų mirčių, į ligonines buvo paguldytą 11 tūkst. asmenų.
3. Atsižvelgiant į didelį tarptautinių kelionių mastą, šias ligas keliautojai gali labai lengvai įvežti į bet kurią kitą šalį.

Ar yra sistemos, užtikrinančios, kad vakcinos yra saugios po to, kai jos yra užregistruotos?

Remiantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos reikalavimais, Europoje, o kartu ir Lietuvoje funkcionuoja farmakologinio budrumo sistema. Farmakologinis budrumas – tai veikla, skirta nepageidaujamoms reakcijoms į vaistą nustatyti, įvertinti ir stebėti bei perspėti apie galimą nepageidaujamą vaisto poveikį. Lietuvoje apie pastebėtas nepageidaujamas reakcijas į vaistą sveikatos priežiūros specialistai bei registracijos teisės turėtojai privalo pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT). Pranešimai analizuojami, nustatomi nauji farmakologinio budrumo signalai. Pasikeitimas tokia informacija ir apibendrintas nepageidaujamų reakcijų vertinimas yra būtinas užtikrinant pacientų gydymą saugiais vaistais.

Šalutinis poveikis dažniausiai būna lengvas ir savaime praeinantis, o sunkios reakcijos pasitaiko ypatingai retai. Rizika susirgti vakcinomis valdoma liga - kur kas didesnė.

Ar geriau skiepytis ar persirgti natūraliu būdu?

Nustatyta, kad „natūrali“ infekcija dažnai sukelia geresnį imunitetą nei vakcinacija. Natūrali infekcija dažniausiai sukelia imunitetą po vieno infekcijos epizodo, o vakciną gali tekti įskiepyti per kelis kartus. Pvz., difterijos, stabligės, kokliušo, hepatito B ir poliomielito vakcina yra skiriama mažiausiai tris kartus. Tačiau skirtumas tarp vakcinacijos ir natūraliai persirgtos ligos yra už imunitetą mokama „kaina“. Už vakcinaciją mokama „kaina“ yra kelių injekcijų sukeltas nepatogumas ir kartais skaudanti ranka. Už kiekvieną natūralią infekciją mokama „kaina“, dažniausiai, yra gerokai didesnė: pvz., natūralios poliomielito infekcijos sukeltas paralyžius, psichinio vystimosi sulėtėjimas po natūralios Hib infekcijos, kepenų funkcijos sutrikimai po natūralios hepatito B infekcijos, kurtumas po natūralios parotito infekcijos ar plaučių uždegimas po natūralios vėjaraupių infekcijos.

Ar kūdikiai nėra per maži, kad būtų skiepijami ir kodėl reikia skiepyti vaikus?

Skiepijimo esmė – sužadinti kūdikio imuninės gynybos sistemas, nesukeliant žymesnių klinikinių požymių. Tam vartojamos vakcinos – natūralios substancijos, t. y. mikroorganizmai ar jų komponentai. Paskiepijus sužadinama visiškai natūrali imuninė reakcija, dauguma atvejų nesiskirianti nuo tos, kuri kyla sergant infekcine liga. Vaikai yra imunizuojami per kelis pirmuosius gyvenimo mėnesius, kadangi vakcinomis valdomomis ligomis užsikrečia būdami labai maži. Kai vaikai užsikrečia vienu virusu, jie negali taip pat lengvai kovoti su kitais virusais ar bakterijomis. Pavyzdžiui, susirgę vėjaraupiais, vaikai yra jautresni bakterinėms infekcijoms (pvz., A grupės streptokokui). O tymais užsikrėtę vaikai yra jautresni bakterijoms sukeliančioms kraujo infekcijas (sepsiui). Vakcinose infekcijų sukėlėjai yra taip nuslopinti, kad jie negali susilpninti imuninės sistemos. Paskiepytiems vaikams negresia didesnė nei neskiepytiems vaikams kitų infekcijų (kalbama apie vakcinomis nekontroliuojamas infekcijas) rizika. Kuomet bus užmiršta skiepų nauda ir žmonės nebesiskiepys, vis daugiau žmonių susirgs ir platins infekcijas kitiems. To pasekmė – padidėjęs sergamumas, mirtingumas, komplikacijų skaičius. Japonijos pavyzdys: 1974 m. Japonija sėkmingai įgyvendino kokliušo vakcinacijos programą, kuomet net 80 proc. japonų vaikų buvo paskiepyta šia vakcina. Tais metais buvo užregistruota tik 393 kokliušo ligos atvejų ir neužregistruotas nei vienas mirties atvejis. Tačiau praėjus keleriems metams pasklido gandai, jog vakcinuotis nuo kokliušo daugiau nebereikia, jog vakcina galimai nesaugi ir 1976 m. buvo paskiepyta tik 10 proc. vaikų. 1979 m. Japonija išgyveno didžiulę kokliušo epidemiją, kuomet buvo registruota 13 tūkst. susirgimų kokliušu ir net 41 mirties atvejis. 1981 m. vyriausybė pradėjo vakcinaciją nuo kokliušo ir šios ligos atvejų skaičius ženkliai sumažėjo.

Kas prisiima atsakomybę už šalutinius skiepų reiškinius?

Teisės aktuose numatyta, kad gydytojas prieš kiekvieną vaiko skiepijimą informuoja tėvus ar teisėtus globėjus apie vakcinų skyrimą ir galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepus. Galimi nepageidaujami reiškiniai į vakciną yra aprašyti kiekvienos vakcinos specialiose produkto charakteristikose (informaciniame lapelyje). Apie visas nepageidaujamas reakcijas privaloma pranešti, kiekvienu atveju atliekamas tyrimas. Bet koks žalos dėl teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų atlyginimas numatytas Lietuvos Respublikos teisės aktuose.

Kokiu pagrindu sudaromas skiepų kalendorius?

Visi skiepijimai pagal skiepijimų kalendorius yra pagrįsti atliktais tyrimais – tiek klinikinių tyrimų metu, tiek vėliau vertinant skiepijimų efektyvumą ir ligos valdymo priemones. Vakcinos, kaip ir visi kiti vaistai, registruojami (leidžiama naudoti) tik įvertinus jų saugumą ir efektyvumą, kai tai patvirtina ilgalaikių klinikinių tyrimų duomenys, kurie trunka ne vienerius metus. Kokio masto klinikiniai tyrimai atlikti su konkrečia vakcina galima sužinoti vaisto specialiųjų charakteristikų santraukoje.

Kodėl ikimokyklinio ugdymo įstaigose didesnė tikimybė užsikrėsti liga, nei pvz. žaidimų kambariuose ir pan.?

Neskiepytų asmenų tarpe yra didesnė tikimybė kilti užkrečiamosios ligos protrūkiui. Jei yra vaikų neskiepytų dėl kontraindikacijų arba kuriems nesusiformavo specifinis imunitetas – tai užkrečiamas neskiepytas vaikas kelia jiems tiesioginį pavojų. Ikimokyklinio ugdymo įstaigose vaikai praleidžia daugiau laiko (daugiau ir dažnesni artimi kontaktai), nei pvz. žaidimų kambariuose, viešajame transporte ir pan. Be to, ne visi vaikai darželius lanko sveiki, pasitaiko atvejų, kai vaikas atvedamas jau su tam tikros ligos simptomatika, o esant ilgam ir artimam kontaktui liga gali greitai išplisti kolektyve.

Ar galiu skiepyti savo vaiką ne pagal Lietuvos profilaktinių skiepijimų kalendorių (individualus skiepų planas)?

Gydytojas skiepija kūdikius/ vaikus pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Gydytojas gali sudaryti ir asmeninį skiepų grafiką, tačiau svarbu pabrėžti, kad ne visais skiepais galima skiepyti vyresniame amžiuje.

Labai daug neigiamos informacijos apie skiepus, kodėl turėčiau tikėti, kad jų reikia?

Specifinė, efektyviausia infekcinių ligų profilaktikos priemonė – skiepai. Skiepijimų efektyvumas, saugumas, įtaka užkrečiamosioms ligoms yra senai įrodyta, nuolat atliekami tyrimai ir publikuojami rezultatai. Patariame įrodymais pagrįstos informacijos ieškoti kompetentingų tarptautinių organizacijų: Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro, Europos Komisijos leidiniuose, bei mokslo žurnalų publikacijose.

 

Parengta pagal: http://www.ulac.lt/lt/imunizacijos-savaite-2017

 

Atgal Spausdinti