Su Jumis sveikam gyvenimui Paslaugos internetu Reikia gydytojo?
Registruokitės čia

liepos28d.
2017-07-28  Hepatitų sipmtomai, požymiai ir prevencija

Virusiniai hepatitai – tai virusų sukeliami kepenų uždegiminiai ir distrofiniai pokyčiai. Infekcinius hepatitus sukelia virusai: A, B, C, D, E.


Virusiniai hepatitai skiriasi plitimo būdais, inkubaciniais laikotarpiais, ligos vystimusi, sunkumu, profilaktikos priemonėmis bei kitais medicininiais ir socialiniais aspektais.

Apžvelgsime virusinių hepatitų - A, B ir C savybes, plitimo būdus, simptomus, požymius bei prevenciją.

Hepatitas A

Hepatitas A yra kepenų uždegimas, kurį sukelia hepatito A virusas (HAV). Užsikrečiama, virusui patenkus į nesirgusio ar nevakcinuoto žmogaus organizmą per burną su maistu ar vandeniu. Į maistą ar vandenį HAV patenka su infekuoto asmens išmatomis, jei tvarkančio maistą asmens higienos įgūdžiai pasinaudojus tualetu yra blogi.

Kasmet pasaulyje virusiniu hepatitu A (VHA) suserga apie 1,4 milijono žmonių. Rizika užsikrėsti HAV yra visuotina, tačiau suserga ne kiekvienas, kadangi persirgę šia infekcine liga ar pasiskiepiję asmenys įgyja ilgalaikį atsparumą.

Virusinis hepatitas A yra vienas iš sparčiausiai plintančių hepatitų, turintis tam tiktus sergamumo periodiškumo dėsningumus. Po daugiau nei dešimtmetį trukusio sergamumo mažėjimo, hepatito A (HA) plitimas įgauna pagreitį. Kai imlių žmonių grupėje atsiranda infekcijos šaltinis, iškyla grėsmė ligos išplitimui.

Virusų savybės

HAV yra atsparus išorės aplinkos veiksniams - šalčiui, kaitinimui, išdžiūvimui ir kt. Pavyzdžiui, užšaldytame maiste (-20°C) virusas gali išgyventi ne vienerius metus, 70°C kaitinimą pakelia 10 min., 1% koncentracijos detergento (muilo-sodos tirpalas) poveikį esant 37°C temperatūrai pakelia 30 min., viruso neinaktyvuoja įprastinių koncentracijų dezinfekcinės priemonės. Gėlame ar jūros vandenyje išlieka gyvybingas nuo 12 savaičių iki 12 mėnesių. Virusai gali koncentruotis moliuskuose. Užkrėstuose maisto produktuose gali išlikti gyvybingas keliolika dienų ir ilgiau.

Hepatito A plitimo būdai

Hepatitas A yra viena iš maistu plintančių infekcijų. Dažniausiai registruojami pavieniai susirgimų atvejai, tačiau būna ir protrūkių. Įvairiose pasaulio šalyse kilę protrūkiai buvo susiję su maistu, kuris po paruošimo papildomai nekaitinamas. Džiovinti-vytinti pomidorai, sultys, žuvis, moliuskai, šaldytos uogos yra dažniausi infekcijos plitimo rizikos veiksniai.

Virusinis hepatitas A plinta ne tik per maistą, bet ir fekaliniu oraliniu būdu tarp artimą buitinį sąlytį turinčių asmenų, pavyzdžiui, namų aplinkoje, vaikų ugdymo įstaigose, socialinės globos įstaigose ir ypatingai tose, kur sunku užtikrinti asmeninę higieną dėl higienos įgūdžių stokos ar elgesio.

Žymiai rečiau, tačiau infekcijos plitimas realizuojamas per homoseksualius lytinius santykius bei narkotinių medžiagų intraveninį naudojimą.

VHA paplitęs visame pasaulyje, išskyrus Šiaures Amerikos, Šiaurės ir Vakarų Europos, kai kurias Pietų ir Rytų Europos šalis, Australiją, Japoniją. Pagal hepatito A paplitimo rodiklius pasaulio šalys skirstomos į didelio  endemiškumo šalis (pvz., Egiptas, Tunisas, Marokas, Indija, Tailandas), vidutinio endemiškumo šalis (Rytų ir Pietų Europos šalys) ir mažo endemiškumo šalis (Šiaurės ir Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos šalys, Japonija). Didelę riziką užsikrėsti turi asmenys, keliaujantys į didelio hepatito A endemiškumo šalis, ypač jei šiose šalyse ketinama gyventi ilgą laiką ir būsimos gyvenimo sąlygos neužtikrins tinkamos higienos (galimybė naudoti saugų geriamą vandenį ir maistą, sąlygos asmens higienai).

Nors sergamumas mūsų šalyje paskutinius 10 metų nėra didelis, tačiau yra didelė rizika užsikrėsti keliaujantiems į didelio endemiškumo šalis. VHA plitimas per maistą yra labai aktyvus Turkijos, Egipto kurortų viešbučiuose, net turinčiuose žymą „viskas įskaičiuota“.

Virusinio hepatito A simptomai ir požymiai

Minimalus inkubacinis periodas trunka 14 dienų, maksimalus – 50. Dažniausiai pirmieji simptomai pastebimi po 28 d. nuo užsikrėtimo. Apie 90 proc. vaikų iki 6 m. dažniausiai neturi jokių ligos simptomų. Tuo tarpu 40 – 50 proc. vyresnių vaikų ir net 70 – 80 proc. suaugusiųjų infekcija pasireiškia išreikštais požymiais. Pirmieji ligos simptomai - karščiavimas, silpnumas, pykinimas, vėmimas. Po 1 - 2 savaičių dažnai padidėja kepenys ir gali išryškėti gelta, taip pat patamsėja šlapimo spalva, o išmatos būna šviesios. Vidutiniškai hepatitas A tęsiasi apie 1 mėnesį, tačiau kartais užtrunka iki 6 mėn. Vyresni asmenys serga sunkesnėmis ligos formomis, liga gali užsitęsti ilgesnį laiką.

Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo virusiniu hepatitu A?

Vakcinacija - efektyviausia hepatito A profilaktikos priemonė. Šiuolaikinės A hepatito vakcinos pasižymi dideliu imunogeniškumu. Paskiepijus dvejomis vakcinos dozėmis apsauginis antikūnų titras gali išlikti iki 20 metų. Hepatito A vakcina rekomenduojama:

Keliaujantiems  į šalis, kur sergamumas virusiniu hepatitu A yra didelis;

Vaikams, prieš pradedant lankyti vaikų kolektyvą (darželį ar mokyklą);

Dirbantiems maisto tvarkymo subjektuose, tiesiogiai dalyvaujantiems maisto tvarkyme;

Kariškiams, vykstantiems į endeminius regionus arba vietoves;

Asmenims, kuriems hepatito A grėsmė gali būti susijusi su profesine rizika, ypač medicinos personalui, nuotekų valymo darbuotojams;

Vyrams, turintiems lytinių santykių su kitu vyru;

Švirkščiamųjų psichotropinių medžiagų vartotojams;

Asmenims, kurie dirba su HAV infekuotais primatais;

Asmenims, dirbantiems virusinio hepatito tyrimų laboratorijose.

Rankų higiena – yra pagrindinė nespecifinė profilaktikos priemonė, mažinanti infekcijos plitimo riziką. Sergantis hepatitu A asmuo privalo griežtai laikytis asmens higienos. Rankų plovimas padės sumažinti virusų perdavimą kitiems asmenims bei virusų plitimą aplinkoje. Rankas būtina plauti pasinaudojus tualetu, prieš liečiant ar gaminant maistą, prieš liečiant kitus šeimos narius.

Rankas plauti būtina:

Po sąlyčio su sergančiuoju asmeniu;

Visada, kai rankos vizualiai yra nešvarios;

Prieš valgį ir maisto gaminimą;

Kiekvieną kartą pasinaudojus tualetu;

Prieš maisto tvarkymą ir po jo;

Suteršus rankas ekskretais ir sekretais;

Po žaidynių, darbų lauke;

Dažnai plauti rankas mažiems vaikams ir kūdikiams.

Nepasiskiepijusiems asmenims, keliaujantiems į šalis, kuriose yra reali rizika užsikrėsti HAV, patariama laikytis šių atsargumo priemonių:

Kuo dažniau plauti rankas, ypatingai prieš valgį, pasinaudojus tualetu, viešuoju transportu, po apsipirkimų parduotuvėse;

Jeigu rankos nėra labai purvinos ir nėra sąlygų jų nusiplauti, higieninei rankų dezinfekcijai naudoti specialias rankų dezinfekavimo priemones arba spiritines servetėles;

Vengti nepasterizuotų pieno produktų;

Vengti žalios ir nepakankamai termiškai apdorotos žuvies ar jūros produktų;

Vengti pjaustytų vaisių, kadangi jie gali būti plauti užterštu HAV vandeniu. Vaisius ir daržoves patariama valgyti prieš tai nulupus odelę;

Nepirkti maisto iš gatvės prekeivių;

Gerti į butelius supilstytą vandenį. Dantų valymui taip pat naudoti fasuotą vandenį.

Nenaudoti ledo gabalėlių gėrimams atšaldyti, nes jie gali būti paruošti iš užkrėsto virusais vandens;

Jei nėra galimybės vartoti fasuoto vandens, vandentiekio vandenį patartina nukenksminti terminiu ar cheminiais būdais;

Viešojo maitinimo vietose valgyti karštus, tik ką paruoštus  patiekalus.

Kaip išvengti hepatito A viruso išplitimo namų aplinkoje?

Kadangi HAV išskiriamas su išmatomis. Asmenys, sergantys HA, privalo: 
Nepamiršti ir rūpintis savo rankų higiena. Jei serga vaikas, jo rankų higiena turi rūpintis tėvai, globėjai;

Visą ligos laikotarpį negaminti maisto kitiems asmenims.

Namų aplinkai valyti ir dezinfekuoti naudojamos šiluminės (karštas vanduo) ir cheminės priemonės (buitinės valymo arba dezinfekuojančios valymo priemonės) ir būdai (virinimas, skalbimas, plovimas, šluostymas). Buitinės valymo arba dezinfekuojančios valymo priemonės gali būti naudojamos patalpoms, valgymo indams valyti/dezinfekuoti, pvz., šilti muilo, geriamosios sodos tirpalai arba specialios buitinės patalpų, indų valymo ar dezinfekuojančios valymo priemonės. Ligonio slaugos daiktai, kieti žaislai plaunami karštame muilo-sodos tirpale, po to skalaujami karštu vandeniu. Lovos skalbiniai ir apatiniai drabužiai skalbiami ne žemesnėje nei 71°C temperatūroje arba virinami.

Virusinis hepatitas B

Virusinis hepatitas B (toliau - VHB) – tai hepatito B viruso sukeltas kepenų uždegimas. Virusinis hepatitas B - užkrečiamoji (arba infekcinė) liga. Šios ligos sukėlėjas – hepatito B virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį.

Daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų turi VHB infekcijos serologinių žymenų (t.y. turėjo sąlytį su virusu, bet pasveiko), o 350 milijonų yra lėtiniai VHB infekcijos nešiotojai. Lietuva priklauso vidutinio endemiškumo zonai – 80 tūkst. žmonių yra lėtiniai VHB infekcijos nešiotojai. Europoje kasmet VHB užsikrečia apie 1 milijonas žmonių. Užsikrėtus VHB, didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, mažesnė kituose organizmo skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, žaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kt. Imlumas virusiniam hepatitui B yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi nepasiskiepiję nuo VHB asmenys, gali užsikrėsti šiuo virusu.

Hepatito B plitimo būdai

Hepatito B virusas nustatomas beveik visuose užsikrėtusio žmogaus organizmo skysčiuose. Ypač pavojingas užsikrėtusio žmogaus kraujas ar kiti skysčiai su kraujo priemaiša, sperma, makšties išskyros. VHB kur kas lengviau užsikrėsti nei žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), nes jo infekcinės savybės šimtą kartų didesnės nei ŽIV. Virusinis hepatitas B plinta:

Per visų rūšių (vaginalinius, oralinius, analinius) lytinius santykius.

Per kraują - perpilant kraują ar jo produktus;

Per užkrėstas adatas, leidžiantis narkotikus į veną, atliekant tatuiruotes, veriant auskarus;

Naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi mašinėle, manikiūriniais reikmenimis.

Iš motinos vaisiui – užsikrėtusi VHB motina gali perduoti virusą nėštumo ir gimdymo metu.

VHB negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis.

Labiausiai rizikuoja užsikrėsti VHB infekcija asmenys, turintys daug lytinių partnerių; vartojantys švirkščiamuosius narkotikus; medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, stomatologai, akupunktūros specialistai, greitosios medicinos pagalbos medikai); hemofilija sergantys asmenys ir hemodializuojami pacientai.

Virusinio hepatito B simptomai ir požymiai

50-60 proc. užsikrėtusiųjų VHB infekcija niekuo nesiskundžia ir jaučiasi gerai, tačiau, nežiūrint į tai, kad nėra jokių klinikinių simptomų, gali užkrėsti kitus. Klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus 2-6 mėnesiams po užsikrėtimo. Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, sąnarių skausmas, apetito stoka, pykinimas, kartumas burnoje, karščiavimas, patamsėjęs šlapimas (alaus spalvos), skausmas ar diskomfortas dešinėje pašonėje, akių ir odos pageltimas.

Užsikrėtus hepatito B virusu, dauguma ligonių pasveiksta savaime, tačiau apie 8-10 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu VHB arba lieka viruso nešiotojais. VHB nešiotojai dažniausiai neturi jokių nusiskundimų ir nejaučia ligos simptomų. Sergantys lėtiniu virusiniu hepatitu B ar hepatito B viruso nešiotojai turi būti stebimi ir konsultuojami gydytojo, būtina reguliariai atlikti kepenų funkcinius ir kitus tyrimus.

Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo hepatitu B?

Patikima apsaugos nuo VHB infekcijos priemonė yra vakcinacija (skiepai). Lietuvoje nuo 1998 metu pradėti skiepyti visi naujagimiai. Tyrimų duomenimis, įskiepijus pilną vakcinos kursą (tris dozes), užtikrinama apsauga mažiausiai 15 metų, o kai kuriais atvejais gali tęstis ir visą likusį gyvenimą.

Lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti prezervatyvus.

Nesinaudoti kitų asmenų skutimosi peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kt.priemonėmis.

Naudoti gumines pirštines, jei tenka liesti kraują, audinius, kraujuotus ar kitais biologiniais skysčiais suterštus tamponus, žaizdas ir kt.

Nevartoti narkotinių medžiagų; jas vartojantiems nesidalyti adatomis, švirkštais ar kitomis švirkštimosi priemonėmis.

Informuokite Jus gydančius gydytojus, jei esate užsikrėtę hepatito B virusu.

Norint sužinoti, ar žmogus užsikrėtęs VHB infekcija, reikia atlikti kraujo tyrimą, kuriame ieškoti VHB serologinių žymenų.

Virusinio hepatito B gydymas

Virusinis hepatitas gydomas priešvirusiniais vaistais, kuriuos skiria gydytojas. Gydymas sudėtingas ir apie 40-50 proc. atvejų pasiekiama neblogų gydymo rezultatų: virusas išnaikinamas arba jo koncentracija kraujyje sumažėja ir uždegimas kepenyse aprimsta.

Kaip turi gyventi ir elgtis ligoniai, sergantys lėtiniu hepatitu B?

Ligoniai turi vengti alkoholio ir narkotikų, nes tai skatina viruso dauginimąsį ir sunkina kepenų pažeidimą. Taip pat reikia atsargiai vartoti įvairius vaistus, nes pažeistų kepenų būklė gali pablogėti. Ypač atsargiai, tik pasitarus su gydytoju, reikėtų vartoti vaistus nuo sąnarių ligų, raminamuosius, antibiotikus ir kt. Užsikrėtusieji VHB turi aptvarstyti savo žaizdas, kad kraujas nepatektų aplinkiniams. Negalima naudotis tais pačiais dantų šepetukais ir skutimosi įrankiais. Tokie asmenys negali būti kraujo, organų, spermos donorais.

Virusinis hepatitas C

Virusinis hepatitas C (toliau – VHC) – tai hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas. Virusinis hepatitas C - užkrečiamoji (arba infekcinė) liga. Šios ligos sukėlėjas – hepatito C virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet nustatoma 3 – 4 milijonai naujų hepatito C susirgimo atvejų. Iki 85 proc. žmonių, užsikrėtusių hepatito C virusu, suserga lėtiniu hepatitu C (jei liga trunka ilgiau kaip 6 mėnesius). Po 20 metų nuo užsikrėtimo, 20 proc. sergančiųjų išsivysto kepenų cirozė. 1 – 4 proc. užsikrėtusiųjų arba sirgusiųjų kasmet diagnozuojamas kepenų vėžys. Lėtinis hepatitas C yra dažniausia kepenų transplantacijos priežastis JAV ir Europoje.

Užsikrėtus hepatito C virusu, didžiausia jo koncentracija nustatoma kraujyje, retai aptinkama kituose organizmo skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, žaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kt. Imlumas virusiniam hepatitui C yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi gali užsikrėsti šiuo virusu. Skiepų nuo hepatito C viruso nėra.

Hepatito C virusas turi 11 genotipų ir apie 100 potipių. Labai svarbu žinoti viruso genotipą, nes tada galima numatyti gydymo veiksmingumą ir trukmę. Hepatito C virusas (HCV) daugelį dienų gali išlikti gyvybingas net išdžiūvusiame užsikrėtusio žmogaus kraujo laše.

Virusinio hepatito C plitimo būdai

HCV infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus. Virusinis hepatitas C plinta:

Per kraują - darant tatuiruotes, veriant auskarus nesteriliais instrumentais;

Perpilant kraują ar jo produktus;

Naudojantis užsikrėtusio asmens daiktais - dantų šepetėliu, skutimosi, manikiūro, pedikiūro reikmenimis; Atliekant medicinines procedūras nesteriliais instrumentais; 

Vartojant švirkščiamuosius narkotikus ir dalijantis užkrėstais švirkštais, adatomis ir kitomis švirkštimosi priemonėmis.

Užsikrėtusi motina gali HCV perduoti kūdikiui (rizika siekia 4-8 proc.),

Heteroseksualių (ypač monogaminių) lytinių santykių metu HCV infekcija perduodama retai (perdavimo rizika maža ir siekia apie 5 proc.). Didesnę riziką HCV užsikrėsti lytinių santykių metu turi sergantys kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis, vyrai turintys lytinių dantykių su vyrais (VSV), asmenys turintys daug lytinių partnerių, asmenys teikiantys seksualines paslaugas, nenaudojantys prezervatyvų lytinių santykių metu.

Hepatito C virusu negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis.

Labiausiai rizikuoja užsikrėsti HCV infekcija asmenys, vartojantys švirkščiamuosius narkotikus;

Medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, stomatologai, akupunktūros specialistai, greitosios medicinos pagalbos medikai);

Hemofilija sergantys asmenys ir hemodializuojami pacientai.

Hepatito C simptomai

Hepatito C virusas ardo kepenų ląsteles – hepatocitus, sukeldamas kepenyse uždegimą ir fibrozę (randėjimą), kuri per 20 – 40 metų progresuoja į kepenų cirozę. Daugumai pacientų (>80 proc.) ūmi HCV infekcija būna besimptomė, apie 20 proc. suserga ūminiu geltiniu hepatitu. 60 – 70 proc. užsikrėtusiųjų hepatito C virusu niekuo nesiskundžia, nejaučia HCV infekcijos ligos simptomų, tačiau gali užkrėsti kitus. Simptomai dažniausiai pasireiškia vidutiniškai praėjus 7 – 8 savaitėms po užsikrėtimo (vidutinis inkubacinis laikotarpis). Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, apetito stoka, pykinimas. Kiek rečiau pasitaiko karščiavimas, odos niežulys, dešinės pašonės ar sąnarių skausmai. Užsikrėtus hepatito C virusu, 15 – 45 proc. ligonių pasveiksta savaime per šešis mėnesius, tačiau apie 50 – 85 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu VHC. Lėtinis hepatitas C - tai hepatito C viruso sukeltas ilgiau nei šešis mėnesius besitęsiantis kepenų uždegimas, galintis pasireikšti besimptome ligos forma ar nespecifiniais požymiais, nuolatiniu ar persistuojančiu kepenų fermentų (ALT, AST) aktyvumo padidėjimu, aptinkamu HCV RNR kraujo serume, histologiniais kepenų pokyčiais.

Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo virusiniu hepatitu C?

Nevartoti narkotinių medžiagų; jas vartojantiems nesidalyti adatomis, švirkštais ar kitomis švirkštimosi priemonėmis.
Lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti prezervatyvus.
Nesinaudoti kitų žmonių asmens higienos daiktais: skutimosi peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kt.
Naudoti gumines pirštines, jei tenka liesti kraują, audinius, kraujuotus ar kitais biologiniais skysčiais suterštus tamponus, žaizdas ir kt.
Informuokite gydančius gydytojus, jei esate užsikrėtę hepatito C virusu.

Virusinio hepatito C diagnostika

Norint sužinoti, ar žmogus užsikrėtęs hepatito C viruso infekcija, reikia atlikti kraujo tyrimą. Užsikrėtus hepatito C virusu kraujo serume aptinkami antikūnai prieš hepatito C virusą (anti - HCV) bei hepatito C viruso ribonukleino rūgštis (HCV RNR). Ūmaus hepatito C atveju yra nustatoma ne tik antikūnai prieš HCV (antiHCV žymuo), bet ir padidėjęs kepenų fermentų (AST, ALT) aktyvumas. Anti-HCV atsiranda maždaug po 1,5 - 2 mėnesių po užsikrėtimo ir išlieka visą gyvenimą net ir tuo atveju kaip pacientas pasveiksta savaime ar po antivirusinio gydymo. HCV RNR kraujo serume galima aptikti jau po 10 - 14 dienų po užsikrėtimo. Kaip pacientas pasveiksta jo kraujyje nebelieka HCV RNR.

Virusinio hepatito C gydymas
Virusinis hepatitas gydomas priešvirusiniais vaistais, kuriuos skiria gydytojas.

Kam reikėtų pasitikrinti dėl hepatito C?

Jei buvo perpiltas kraujas/kraujo produktai iki 1993 m.

Jei buvo atliktos chirurginės operacijos (taip pat Cezario pjūvis) arba invazinės procedūros

Jei dėl neaiškių priežasčių padidėję kepenų fermentų ALT, AST rodikliai

Hemodializuojamiems pacientams

Sergantiems hemofilija ir kitomis kraujo ligomis

Organų, audinių, kraujo donorams

Asmenims po organų transplantacijos

Medicinos įstaigų darbuotojams

Vaikams, kurių motinos nėštumo ir gimdymo metu sirgo hepatitu C

Jei šeimos nariui diagnozuotas hepatitas C

Nors kartą vartojusiems švirkščiamuosius narkotikus

Buvusiems įkalinimo įstaigose

Turėjusiems daug lytinių partnerių

Infekuotiems ŽIV

Kaip turi gyventi ir elgtis ligoniai, sergantys lėtiniu hepatitu C?

Ligoniai turi vengti alkoholio ir narkotikų, nes tai skatina viruso dauginimąsi ir sunkina kepenų pažeidimą. Taip pat reikia atsargiai vartoti įvairius vaistus, nes pažeistų kepenų būklė gali pablogėti. Užsikrėtusieji VHC turi aptvarstyti savo žaizdas, kad kraujas nepatektų į aplinką. Negalima naudotis tais pačiais dantų šepetukais, skutimosi, manikiūro, pedikiūro įrankiais. Tokie asmenys negali būti kraujo, organų, spermos donorais.

 

Informacija parengta pagal Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro paruoštą medžiagą www.ulac.lt

 

Atgal Spausdinti